My status

Parasparnis – nešiojamas sklandytuvas

Turbūt mažai ką Lietuvoje gali nustebinti kelyje sutiktas žmogus su didele kelionine kuprine ant pečių, tačiau tikrai ne daugelis pagalvos, kad taip, ant nugaros nešdamas savo skraidymo aparatą, po svaigaus (o gal ir nelabai?) skrydžio namo keliauja parasparnio pilotas. Užjaučiantys pakelių keliauninkus vairuotojai dažnai nustemba sužinoję, kad kuprinėje sukrauta visai ne buities manta, o parasparnis – nedidelis orlaivis pagamintas iš medžiagos ir plonų virvelių (stropų), skirtas sklandymui aukštyn kylančiuose šilto oro srautuose (termikuose).

Paklausite: kaip jis atrodo? Atsakome: tai arkinės konstrukcijos skriejantis orlaivis. Skrisdamas pilotas sėdi specialiame „krėsle“ (pakabinimo sistemoje) pakabintame po medžiaginiu sparnu. Pakabinimo sistemą ir sparną jungia stropos. Kadangi parasparnis standžios struktūros neturi, formą jam suteikia stropos ir oro, patenkančio pro sparno priekyje esančias angas, slėgis. Pakabinimo sistemoje patalpinama visa reikalinga įranga: atsarginis parašiutas, variometras (aukštimatis), navigacinė įranga (GPS, žemėlapis, kompasas), fotoaparatas ir kita.

Pasiruošti skrydžiui pakanka vos keleto minučių, patikrinus įrangą, belieka tik užsidėti šalmą.  Į orą pakylama startuojant nuo kalvos šlaito, o lygumose – naudojant specialų įrenginį – išvilktuvą. Pagrindinė piloto užduotis po starto – kuo greičiau surasti šilto oro srautą (termiką) ir jį „sucentruoti“ (skrieti jame ratu, tokiu būdu kylant spirale aukštyn), taip, kaip tai daro sklandytuvai, skraidyklės ir didieji paukščiai (pvz. gandrai, ereliai, sakalai). Nors maksimalus parasparnio greitis yra tik 60-65 km/h, tačiau minimalus žemėjimo greitis 1 m/s ir nedidelis sukimosi spindulys leidžia kylant aukštyn termikuose aplenkti net patį tobuliausią sklandytuvą ir „lygiuotis“ į paukščius :). Piloto meistriškumas  ir meteorologinės sąlygos lemia skrydžio trukmę, maršrutą.